PRADŽIA LANDVAROVE (1896-1918)
1896 metais Landvarovas dar nebuvo miestas – tai buvo augantis pramoninis miestelis, kuriame greta dūzgiančių dirbtuvių ir fabrikų gyveno darbininkų šeimos. Būtent čia buvo atidaryta dvimetė Liaudies mokykla, kurioje buvo mokoma rusų kalba. Mokykla įsikūrė kukliame mediniame name buvusios Vinių gamyklos teritorijoje, miesto pakraštyje.
Pastatas buvo paprastas: medinės grindys, krosnis kampe, ilgi suolai ir lenta, ant kurios kreida rašyti pirmieji raidžių kontūrai. Pradžioje mokinių sąsiuviniai buvo medinės lentelės, vadovėliai – retenybė, todėl daug ko mokyta iš atminties ir mokytojo pasakojimų.1908-1910 metais grafui Tiškevičiui skyrus lėšų senasis namas buvo nugriautas, o jo vietoje pastatytas medinis mokyklos pastatas dviem klasėms. Tai buvo svarbus įvykis visam Landvarovui. Mokykla pamažu tapo ne tik vieta, kur vaikai mokėsi skaityti ir rašyti, bet ir kultūros židiniu.
Čia dirbo mokytojai: Petr Gurinovič, kunigas Sergej Smirnov; mokyklos vedėjas buvo Ivan Kosakov – žmonės, kurių vardai liko mokyklos istorijoje. Pavaduotojas Paluckas ėmėsi iniciatyvos organizuoti vakarinius lietuvių kalbos kursus suaugusiesiems. Po darbo, pavargę, bet pasiryžę žmonės rinkdavosi mokytis, suvokdami, kad išsilavinimas atveria duris į kitokį gyvenimą. 1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukė šį lėtą ir tvirtą augimą. Mokyklos pastate buvo apgyvendinti karo belaisviai, teritorija aptverta spygliuota viela. Vaikams kelias į mokyklą buvo uždarytas, o mokymąsi nutraukė ir pakeitė karo kasdienybė.
TARP KARŲ: MOKYKLA, KURI MOKĖSI GYVENTI IŠ NAUJO (1919–1940)
1919–1920 mokslo metais, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, mokykla vėl atvėrė duris vaikams. Į klases jie grįžo dar jausdami karo alsavimą: ne visi pastatai buvo sutvarkyti, aplink tvyrojo netikrumas, o šeimų kasdienybėje dominavo rūpestis išgyventi. Tačiau mokyklos suolas daugeliui tapo pirmuoju žingsniu atgal į įprastą gyvenimą.
Pamokos vyko kukliose patalpose. Vienoje klasėje dažnai mokėsi skirtingo amžiaus vaikai, o mokytojai privalėjo būti ir dalyko žinovais, ir tvarkos palaikytojais, ir patarėjais. Mokymo priemonių trūko – vadovėliai buvo perduodami iš rankų į rankas, o kai kurių dalykų mokyta tiesiog iš mokytojo pasakojimo, piešiant schemas ant lentos.
Mokykla keitė vietas ir adresus, augo kartu su miesteliu. Kiekvienas persikėlimas reiškė naują pradžią, bet kartu ir papildomus sunkumus: reikėjo įrengti klases, prisitaikyti prie naujų sąlygų, suburti kolektyvą. Vis dėlto mokinių skaičius nuosekliai didėjo, o tai liudijo apie didėjantį švietimo poreikį Lentvaryje.
Tuo laikotarpiu mokykla vis labiau tapo bendruomenės centru. Čia ne tik mokyta, bet ir kalbėtasi, svarstyta, kaip gyventi toliau. Mokykla po truputį brendo iki vidurinės statuso, formuodama tradicijas, kurios vėliau taps neatsiejama jos tapatybės dalimi.
KAI MOKYKLA LIKO BE VAIKŲ (1940–1945)
Antrasis pasaulinis karas buvo laikas, kai mokyklos gyvenimas staiga nutrūko. Fašistinės okupacijos metais Lentvario mokykla neveikė. Klasės, anksčiau pilnos vaikų balsų, tapo tuščios ir tylios. Mokyklos erdvė, skirta žinioms ir augimui, buvo atimta iš vaikų.
Ypač skaudžiu įvykiu tapo Kalėdų šventė, surengta mokyklos pastate ne vaikams, o „policajams”. Eglutė, papuošta dešros rinkėmis ir degtinės buteliais, daugeliui vietinių vėliau tapo prisiminimu, kuriame susiliejo gėda, skausmas ir bejėgiškumas. Mokyklos patalpos, skirtos vaikystei, buvo paverstos svetimos galios demonstravimo vieta.
Tie, kurie tai matė ar apie tai girdėjo, prisiminė ne tik pačią šventę, bet ir tylą aplink. Nebuvo nei dainų, nei eilėraščių, nei vaikiško juoko. Tik suvokimas, kad mokykla laikinai prarado savo esmę.
Šis laikotarpis paliko gilią žaizdą atmintyje. Vėliau, jau po karo, mokytojai ir mokiniai jautė, kad mokyklai teks ne tik atnaujinti pamokas, bet ir atkurti prarastą pasitikėjimą, viltį ir tikėjimą, jog žinių namai vėl priklauso vaikams.
POKARIS: ŠALTOS SIENOS IR ŠILTOS RANKOS (1945–1955)
Po karo mokykla atgijo, tačiau tai buvo sunkus atgimimas. Pastatai buvo nusidėvėję, daugelis patalpų menkai šildomos, o karo pėdsakai jautėsi visur: nuo apgriuvusių krosnių iki tuščių knygų lentynų mokytojų kambaryje. Mokytojų darbo sąlygos buvo itin kuklios.
1950 metų lapkritį į Lentvario mokyklą atvyko jauna istorijos mokytoja Liubovė Nikitična Sitnikova. Ji prisiminė, kad pirmasis įspūdis buvo ne baimė, o atsakomybė. Pastatas buvo kiaurai perpučiamas, mokytojų kambarys – mažytis, beveik be mokymo priemonių. Žiemą pamokose mokiniai sėdėjo su paltais, o mokytojai kartais rašydavo su pirštinėmis.
Į klases rinkosi vaikai, kurių vaikystę karas pakeitė negrįžtamai. Daugelis buvo prastai apsirengę, kai kurie alkani, nemažai jų neteko tėvų. Mokiniai kasdien pėsčiomis ateidavo iš aplinkinių vietovių nepaisydami nei lietaus, nei šalčio. Rašalas rašalinėse dažnai sušaldavo, o mokytojams tekdavo laukti, kol jis atšils.
1952 metų rugsėjo 1 dieną mokykloje pradėjo dirbti fizikos mokytojas Anatolijus Iljičius Korniukas. Jis vėliau pasakojo, kad tuo metu mokytojo darbas buvo daugiau nei profesija. Pamokos dažnai peraugdavo į nuoširdžius pokalbius, o mokytojo žodis vaikams tapdavo autoritetu ir atrama.
Nepaisant materialinio nepritekliaus, mokyklos bendruomenėje formavosi ypatingas ryšys. Mokytojai suprato, kad vaikams reikia ne tik žinių, bet ir žmogiškos šilumos. Šiuo laikotarpiu mokykla tapo vieta, kurioje vaikai galėjo pasijusti saugūs, išgirsti ir suprasti.
MOKYKLA–LABIRINTAS: KAI PAMOKOS VYKO VISAME MIESTE (1950–1956)
Penktajame dešimtmetyje Lentvario mokykla nebetilpo viename pastate. Ji tarsi išsisklaidė po visą miestą ir tapo savotišku švietimo tinklu, apimančiu kelias gatves ir skirtingus pastatus. Klasės buvo įrengtos mūriniame name prie geležinkelio stoties, ilgame mediniame pastate Mokyklos gatvėje ir dar viename namelyje šalia pašto.
Ši išskaidyta struktūra kūrė neįprastą mokyklos kasdienybę. Pamokų tvarkaraštis reikalavo ypatingo tikslumo, nes per pertraukas mokytojams tekdavo bėgti iš vieno pastato į kitą. Kartais jie žingsniuodavo skubiai, kartais bėgte, nešini sąsiuviniais, vadovėliais ir kreida rankose. Žiemą kelią apsunkindavo sniegas, rudenį – purvas, tačiau pamokos negalėjo vėluoti.
Mokiniai greitai perprato šią sudėtingą sistemą. Senbuviai tapdavo gidais naujiems mokiniams ir net jauniems mokytojams. „Eikite paskui mane“, – skambėdavo per pertraukas, ir vaikai vesdavo atvykėlius siauromis laiptinėmis, kiemais ir koridoriais. Mokykla jiems tapo savotišku labirintu, kurio kiekvienas kampas buvo pažįstamas.
Patalpoje, kurioje šiandien yra mokytojų kambarys, anuomet veikė butas atvykstantiems pedagogams. Čia jie gyveno, ruošėsi pamokoms ir dalijosi kasdieniais rūpesčiais. Rūsyje buvo įrengta garsioji sporto salė – nedidelė, bet gyvybinga erdvė, kurioje nuolat buvo girdėti kamuolių dunksėjimas ir mokinių juokas. Šis laikotarpis išmokė mokyklos bendruomenę lankstumo ir tarpusavio pagalbos. Mokykla veikė ne kaip vienas pastatas, o kaip gyvas organizmas, kuriame kiekvienas turėjo savo vaidmenį.
SAVO RANKOMIS PASTATYTA MOKYKLA (1956–1960)
1956 metais Lentvaryje prasidėjo svarbus etapas – naujo mūrinio trijų aukštų mokyklos pastato statyba Lauko gatvėje. Ši vieta anuomet buvo vadinama „Lentvario Venecija“ – dėl po lietaus nuolat patvinstančių gatvių ir sudėtingų sąlygų statyboms. Tačiau tai nesustabdė nei statybininkų, nei mokyklos bendruomenės.
Statybos tapo viso miesto reikalu. Mokiniai nebuvo tik stebėtojai – jie aktyviai padėjo: nešiojo plytas, valė teritoriją, tvarkė aplinką. Daugelis prisiminė jausmą, kad ne šiaip mokosi mokykloje, o kuria ją savo rankomis. Šis dalyvavimas ugdė atsakomybę ir pasididžiavimą.
1959 metais naujasis pastatas, skirtas 440 mokinių, atvėrė duris. Erdvesnės klasės, aukšti langai, tvirta mūro konstrukcija tapo ryškiu kontrastu ankstesnėms sąlygoms. Mokytojai ir mokiniai jautė, kad prasidėjo naujas etapas – pastovus, saugus ir orientuotas į ateitį.
Jau 1960 metais šiame pastate vyko pirmasis abiturientų išleistuvių vakaras. Tai buvo simbolinis įvykis: mokykla, kurią statė ir patys mokiniai, išleido pirmąją kartą į savarankišką gyvenimą. Vėliau prie pagrindinio korpuso buvo pristatyti dar du priestatai – su medžio ir metalo dirbtuvėmis, bendrabučiu ir bufetu. Mokykla tapo ne tik mokymo, bet ir kasdienio gyvenimo erdve. Ji augo kartu su miestu ir jo žmonėmis.
KAI TRADICIJOS TAPO ŠVENTĖMIS (1958–1970)
Šeštojo dešimtmečio pradžioje mokykloje gimė dar viena tradicija – Abėcėlės šventė. Ką tik išmokę skaityti pirmokai atsisveikindavo su savo pirmąja knyga. Mažos rankos laikė spalvingas savo pirmąsias knygas, o akys spindėjo pasididžiavimu. Vyresni mokiniai šiai progai ruošdavo vaidinimus, deklamuodavo eilėraščius, dainuodavo daineles. Mažieji tądien jausdavosi tikrais šventės herojais, o mokykla – viena didele scena. Didelio populiarumo sulaukė ir tarpklasiniai vakarai–varžytuvės, ypač šeštajame–septintajame dešimtmetyje. Klasės rungėsi ne dėl pažymių, o demonstruodamos savo kūrybiškumą. Scenoje keitėsi literatūrinės kompozicijos, viktorinos, dainos ir šokiai temomis „Muzikos pasaulis“, „Iš knygų pasaulio“, „Mes mylime mokyklą“. Užkulisiuose jaudulys virė ne mažiau nei scenoje, o apdovanojimai – diplomai ir simboliniai prizai – tapdavo tikru pasididžiavimu.
Šios šventės ugdė ne tik talentus, bet ir bendrystę. Mokykla mokė džiaugtis kartu, palaikyti vieniems kitus ir nebijoti būti matomiems.
Kai mokykla įsikūrė naujame pastate, atsirado ne tik daugiau erdvės, bet ir daugiau galimybių šventėms. Nuo penktojo dešimtmečio pabaigos ir šeštojo pradžios Lentvario mokykloje pradėjo formuotis tradicijos, kurios tapo neatskiriama jos gyvenimo dalimi.
1958 metais mokykloje pirmą kartą nuskambėjo Paskutinio skambučio šventė. Pasipuošę ir susikaupę abiturientai iškilmingai išsirikiuodavo prieš savo mokytojus, rankoje laikydami pirmoko rankelę. Muzika, gėlės, rimti ir palaikantys mokytojų, tėvų žvilgsniai kūrė ypatingą nuotaiką. Svarbiausias momentas būdavo tada, kai pirmokas įteikdavo skambutį – mažą, bet skambų simbolį, jungiantį dvi kartas.
MOKYKLA - NE TIK MOKSLAI (1980–1990)
80–90-ųjų metų mokyklos gyvenimas buvo ne tik pamokos ir atsiskaitymai – tai buvo juoko, kūrybiškumo ir kartų bendrystės metas. Kiekvieną rudenį visos klasės išvykdavo į kolūkį – dieną mokiniai dirbdavo laukuose, o vakare pastatydavo palapines, kepė bulves ant laužo ir dainavo dainas. Fizikos mokytojas dažnai paimdavo gitarą, ir vakaras virsdavo tikra koncertų scena. Mokytojai ir mokiniai sėdėjo šalia vieni kitų, pamiršdami dienos įtampą, pažymius ir dienynus.
Išvykos į kolūkį neapsieidavo be juoko: kas nors užmigdavo prie laužo su skirtingų porų batais, kiti bandė ,,ravėti” bulves, prisiminimuose išlikę tik linksmos istorijos. Dažnai mokiniai netikėtai sukurdavo improvizuotas scenas, ir juokas aidėjo laukuose. Šios akimirkos tapo mokyklos folkloru – istorijomis, kurios pasakojant perduodamos iš kartos į kartą.
TRADICIJOS
Nuo pat savo ištakų mokykla pradėjo kurti tradicijas, kurios gyvos iki šiol. Tradicijos tapo mokyklos siela, o šventės – atgaiva nuo kasdienybės. Labai pamėgti buvo tarpklasiniai vakarai–varžytuvės. Klasės ruošdavo pasirodymus – muzikines kompozicijas, šokius, sceninius kūrinius. Geriausi pasirodymai būdavo apdovanojami diplomais, o renginio akimirkos dar ilgai aptarinėjamos per pertraukas.
Mokykla buvo ne tik žinių sala – ji tapo jausmų ir draugystės oaze. Tai puikiai iliustruoja istorijos mokytojos Liudmilos Stasiulevič prisiminimai: ji vadina mokyklą „grožio ir meilės sala“. Vienas ryškiausių jos prisiminimų – darbas tvarkant naują mokyklos pastatą. Mokiniai kartu su tėvais sodino medžius, prižiūrėjo daržus, lyg patys būtų kūrę savo mažą rojų. Iš pirmo žvilgsnio paprasti darbai – kasdieninis ravėjimas, laistymas ar žemės purenimas – tapdavo smagiais nuotykiais: kas nors užkliūdavo už kastuvo, kitas – netyčia purvinomis rankomis apkabindavo draugą, ir visi kartu juokėsi.
Rudens šventės, tokios kaip „Rudens šokis“, buvo ypatingos. Mokiniai sėdėdavo prie staliukų šalia mokytojų, deklamuodavo eiles, šoko ir jautėsi tikrais šventės herojais. Klasės vadovai ir jų auklėtiniai dažnai tapdavo labai artimi – jie kartu su mokiniais juokėsi, dalijosi patarimais ir net dalyvavo mažuose nuotykiuose. Šios smulkmenos atskleidžia šiltą, draugišką mokyklos atmosferą: medžių sodinimas, daržų priežiūra, rudens šventės, bendri juokai. Visa tai darė mokyklą ne tik mokymosi vieta, bet ir nuoširdaus bendravimo, artumo sala: mokytojų šiluma, įdomios pamokos ir įtraukianti popamokinė veikla- visa tai buvo versmė, iš kurios norėjosi gerti.
